sumo

sumo statusas T sritis Kūno kultūra ir sportas apibrėžtis Nacionalinė japonų sporto šaka – fizinės galios ir psichinės energijos varžybos, įkūnijančios senovės japonų kultūros tradicijas. Atsirado prieš 2000 metų. Sumo ištakos – japonų senovės religijos – sintoizmo – tradicijose. Sintoistai garbina vaisingąsias gamtos jėgas: kadaise sumo simbolizavo dvikovą su blogiu, kad žemė taptų vaisinga ir laiduotų bendruomenės klestėjimą. Japonų nuomone, du galingi (apie 200 kg arba daugiau sveriantys) dvikovoje susikibę vyrai – milžiniškų kalnų ir beribių jūrų kovoje susirėmusių jėgų įsikūnijimas. Iki šių dienų išliko religinis sumo pobūdis: kiekvienas imtynininkas, prieš žengdamas ant pašventintos molio aikštelės, paberia prieš save saują druskos tarsi apsivalydamas, trepsi baidydamas piktąsias dvasias. Mintys, susikaupimas, dvasios stiprybė yra svarbesnė už kūną. Kova, jėgų susirėmimas retai kada trunka ilgiau kaip 1 minutę, todėl atleto vidinė būsena yra lemiamas veiksnys: jei imtynininkas neįstengs susikaupti, susitelkti – negalės laimėti. Imamasi ant žemės arba specialios pakylos apibrėžtame 5 m skersmens skritulyje. Vienas prieš kitą stoja du rikiši – imtynininkai. Jiems leidžiama stumti savo varžovą, trenkti, netgi pakišti jam koją, naudoti dziudo veiksmus, griebti jam už diržo ir tempti. Draudžiama imti už juostos, juosiančios strėnas, spirti ir smūgiuoti kumščiu. Laimi tas, kuris sumaniau pasinaudoja maždaug 70-čia galimų kovos būdų ir daugiau kaip 200 veiksmų ir pirmasis pargriauna savo varžovą ant žemės arba išstumia jį iš skritulio. Sumo nėra svorio kategorijų. Geriausi sumo imtynininkai sveria apie 160 kg, sunkiausias – daugiau kaip 270 kg. Iš esmės tai tauri, džentelmeniška dvikova, kurioje imtynininkai privalo laikytis drausmės, etikos, padorumo. Niekada sumo laimėtojas nedžiūgauja, o pralaimėjęs nesiskundžia. Atletų elgesys atitinka japonų visuomenės vertybes: harmoniją, paslaugumą, pagarbą. kilmė jap.